gūžinėti

gūžinė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr., tr., gužinė́ti K 1. J lauminėti, pušinėti, pučiutes gaudyti, gužutę gaudyti: Vaikas gužinė́ja, akis užsirišęs Slm. Susirask skepetą akims užsirišti, eisim gūžinėti Grš. Na, vaikai, eisim gūžinė́ti, ale slėptis nevalia! Dkš. Jei gūžinėji, tai užsimauk kepurę gerai ant akių Knv. Gūžinėk negūžinėjęs, vis tiek nesugausi Skr. Tu užsidenk akis ir mus gūžinė́k Lp. Vakar gužinė́damas galvą prasimušė PnmR. | refl.: Gužinė́tųs eisma Zr. 2. vištas gaudyti, sakant guž, guž: Gužinėjau gužinėjau – nė viena višta nesigaužia, ir gan Slm. Negužinėk vištų, paskui pradės laistyti kiaušinius Lel. 3. vaikščioti susitraukus, lyg ko ieškant, slankioti: Vaikis gūžinė́[ja], t. y. vaikščio[ja] kaip gužas J. Vištos tebegūžinė́ja po kiemą – gal vėl rytoj lis Slm. Pavasarį antys ir par naktį gūžinėtų Klm. Gužinėji kaip višta prieš lietų Šd. Ko tu čia apie mane gūžinė́ji, lyg spangas būdamas! Gž. Perdien apie kampus gūžinė́ji ir kiaulėm nepadavei Rdm. Pamesi naktį kelią, tai galėsi po laukus gūžinė́ti Žvr. Jau žmonelė visai gūžinė́ja, o dar nori, kad visą liuobą atliktų Grš. Gūžinėja po laukus nei drignių prisirijęs – matyt, iš galvos išsikraustęs Ss. Ponas, pilvą išvertęs, ir gūžinė́[ja] po sodą (kaimą) Šll. 4. vakaruoti, būti gužynėse: Jaunimas gužinė́ja Vdn. Naktims gūžinė́ja – dieną miega Skr. Subatoj eisma Papiliuos gužinė́ti – vakaruškos bus Ob. \ gūžinėti; išgūžinėti; pagūžinėti; prisigūžinėti